Acta litteraria comparativa

Transcription

1 LIETUVOS LYGINAMOSIOS LITERATŪROS ASOCIACIJA Acta litteraria comparativa EUROPOS KRAŠTOVAIZDŽIO TRANSFORMACIJOS: SAVO IR SVETIMO SUSITIKIMAI TRANSFORMATIONS OF THE EUROPEAN LANDSCAPE: ENCOUNTERS BETWEEN THE SELF AND THE OTHER MOKSLO DARBAI Vilnius

2 ISSN Sudarytojos / Formers Prof. dr. Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė Vilniaus pedagoginis universitetas (Lietuva) Prof. dr. Aušra Jurgutienė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Lietuva) Dalia Kaladinskienė Vilniaus pedagoginis universitetas (Lietuva) Atsakingoji redaktorė / Executive Secretary Dalia Kaladinskienė Vilniaus pedagoginis universitetas (Lietuva) Recenzentai / Reviewers Prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka Vilniaus universitetas (Lietuva) Prof. dr. Viktorija Skrupskelytė Kauno Vytauto Didžiojo universitetas (Lietuva) Mokslinis komitetas / Scientific Committee Prof. dr. Alain Montandon (Klermon-Ferano universitetas, Prancūzija) Prof. dr. Jüri Talvet (Tartu universitetas, Estija) Dr. Lucia Boldrini (Londono Goldsmito universitetas, Anglija) Prof. dr. Aušra Jurgutienė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuva) Doc. dr. Žydronė Kolevinskienė (Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva) Doc. dr. Genovaitė Dručkutė (Vilniaus universitetas, Lietuva) Prof. dr. Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė (Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva) Adresas / Address Lietuvos lyginamosios literatūros asociacija / Lithuanian Association of Comparative Literature T. Ševčenkos 31, LT Vilnius Lietuva / Lithuania Tel. (+370 5) , fak. (+370 5) , el. p. llla@vpu.lt Leidinį remia LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS RĖMIMO FONDAS VALSTYBINIS MOKSLO IR STUDIJŲ FONDAS LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSTITETAS Lietuvos lyginamosios literatūros asociacija, Vilniaus pedagoginis universitetas,

3 Turinys / Content ĮVADAS / Foreword Aušra Jurgutienė Kultūros žemėlapio pokyčiai nauji klausimai komparatyvistikai...9 I. THE CHANGING CULTURAL MAP OF EUROPE / EUROPOS KULTŪRINIO ŽEMĖLAPIO POKYČIAI Alain MONTANDON Progrès techniques et métamorphoses des espaces européens au XIXe siècle...19 Techninis progresas ir Europos erdvių metamorfozės XIX amžiuje Genovaitė DRUČKUTĖ Un projet de l Europe dans l oeuvre d Oscar Milosz...32 Europos projektas Oscaro Miloszo kūryboje Manfred SCHMELING De l humanisme au post-humanisme: Le discours sur l Europe chez Thomas Mann, André Gide et Hans-Magnus Enzensberger...41 Nuo humanizmo iki post-humanizmo: Europos samprata Thomo Manno, André Gide o ir Hanso Magnuso Enzensbergerio diskursuose Jüri TALVET Western Humanism and the Other...54 Vakarų humanizmas ir Kitas Vytautas MARTINKUS Aksiologinis aspektas XXI amžiaus Europos literatūroje: Tesėjo (iš Lietuvos?) beieškant...65 Axiological Aspect in the European Literature of the 21 st Century: In Pursuit of Theseus (from Lithuania?) Roumiana L. STANTCHEVA La notion de Littérature européenne et ses problèmes identitaires inhérents. Quelques échos des zones peu explorées...74 Europos literatūros sąvoka ir su ja susijusios tapatybės problemos. Keletas duomenų iš mažai tyrinėtų teritorijų

4 Dearbhla McGRATH Changing Attitudes Towards Gender in Europe a Comparative Analysis of Fairy Tales Written by Women...90 Keičiant požiūrį į lytį Europoje (moterų parašytų pasakų lyginamoji analizė) Aleš VAUPOTIČ The Cultural Archive and the New Media Literature Kultūrinis archyvas ir naujųjų medijų literatūra II. RHETORIC OF IDENTITY / TAPATYBĖS RETORIKA Farouk Y. Seif The Dynamics of Cultural Identity: Persevering the Paradox of Self and Others Kultūrinės tapatybės dinamika: Savęs ir Kitų paradoksas kaip galimybė Raïa ZAÏMOVA Rattraper l Europe dans la recherche de soi-même? Pavyti Europą ieškant savęs? Anneli MIHKELEV Myths in National Epics, Myths in Society: Some Chronotopes in European Epics Mitai tautiniuose epuose ir visuomenėje: keletas europinės epikos chronotopų Benedikts KALNAČS National History, Folklore and the Bible as Sources of the Baltic Modernist Drama Tautinė istorija, folkloras ir Biblija kaip moderniosios Baltijos šalių dramos šaltiniai Viktorija DAUJOTYTĖ Lietuvių poetinio gamtovaizdžio tradicija: Strazdas, Baranauskas, Geda (archetipai ir universalijos) The Tradition of Lithuanian Poetical Landscape: Strazdas, Baranauskas, Geda (Archetypes and Universalities) Nijolė VAIČIULĖNAITĖ-KAŠELIONIENĖ La perspective des recherches imagologiques. Image de Paris dans la littérature lituanienne Imagologijos tyrimų perspektyva. Paryžiaus įvaizdis lietuvių literatūroje

5 Christina PARNELL The world repeats itself in its boredom. Third Spaces in Lithuanian Literature Pasaulis nuobodžiai pasikartoja. Trečiosios erdvės lietuvių literatūroje Brigitte LE JUEZ De Banville à Banville: le développement littéraire de la représentation picturale du mythe de Cythère Nuo Banville io prie Banville io: mito apie Kiterą tapybinės reprezentacijos literatūros raidoje Laura Fernanda BULGER Out of the Remains of an Old World The British at War in Novels by Woolf, Ishiguro and McEwan Iš senojo pasaulio likučių britai kare Woolf, Ishiguro ir McEwano romanuose Nicoleta CĂLINA A Journey in Search of the Human Self: Alessandro Baricco Novecento Kelionė ieškant savo žmogiškosios savasties: Alessandro Baricco Novečente Beata WALIGORSKA-OLEJNICZAK The Category of Montage as the Tool to Understand the Grammar of the City in Postmodern Cinema. Representation of the Changing World in Pulp Fiction Montažo kategorija kaip įrankis suprasti miesto gramatiką postmoderniame kine. Kintančio pasaulio reprezentacija Bulvariniame skaitale Sandra VLASTA The Creation of Global Ethnoscapes in the Literature of Migration Globalių etnovaizdžių kūrimas migrantų literatūroje Ekkehard Wolfgang BORNTRÄGER Vers un radieux avenir English speaking? Quelques réflexions sur l impact et les enjeux linguistiques de la mondialisation en Irlande et en Inde Į šviesią ateitį su anglų kalba? Keletas pamąstymų apie kalbines globalizacijos pasekmes Airijoje ir Indijoje

6 David ADAMS Modern Paranoia and Kafka s Der Bau ( The Burrow ) Modernioji paranoja ir Kafkos Der Bau ( Urvas ) III. CENTRE / PERIPHERY AS A CHALLENGE / CENTRO / PERIFERIJOS IŠŠŪKIAI Marko JUVAN World Literature(s) and Peripheries Pasaulio literatūra(-os) ir pakraščiai Sonja STOJMENSKA-ELZESER The Urban Landscape in Macedonian Literature in the Context of the Centre / Periphery Discussion Miesto peizažas Makedonijos literatūroje centro / periferijos diskusijos kontekste Zanda GŪTMANE The Borderline Situation and the Border Crossings in the Baltic Prose at the Turn of the 90 s Pasienis ir sienos kirtimas Baltijos šalių prozoje įžengiant į paskutinį XX a. dešimtmetį Nana GAPRINDASHVILI, Nino TSERETELI Georgian-Lithuanian Literary Relationships (Historical and Philological Overview) Gruzijos-Lietuvos literatūriniai ryšiai (istorinė ir filologinė apžvalga) Oksana WERETIUK Between the Center and the Periphery: the Past and the Present of the Literature of the Polish-Ukrainian Borderland Tarp centro ir periferijos: Lenkijos-Ukrainos pasienio literatūros praeitis ir dabartis Nina BOCHKAREVA Vasilij Kamenskij and Aubrey Beardsley: Vulgar Russia versus Refined Britain Vasilijus Kamenskis ir Aubrey is Beardsley is: vulgarioji Rusija prieš rafinuotą Britaniją

7 Roland LYSELL Tysk host ( German autumn ) The Swedish Author Stig Dagerman s Journalism on Germany immediately after World War II Tysk host ( Vokiškas ruduo ) švedų rašytojo Stigo Dagermano reportažai apie Vokietiją po Antrojo pasaulinio karo Aušra JURGUTIENĖ Looking for Regional Literary History Regioninės literatūros istorijos paieškos Livija MAČAITYTĖ XXI amžiaus pastoralė: naujieji išvietintieji šiandienos prozoje The XXI st Century Pastoral: New Displaced Persons in Contemporary Prose IV. TRAVEL LITERATURE / KELIONIŲ LITERATŪRA Maria Teresa NASCIMENTO L Itinéraire de la Terre Sainte de Fr. Pantaleão de Aveiro un voyage de spiritualité Brolio Pantaleão de Aveiro piligrimystės į Šventąją Žemę užrašai kaip dvasinės kelionės vadovas Francesco GIUSTI Encountering the Other in the Middle Ages: from Ibn Fadlan s Account to Michael Crichton s Fiction Susitikimas su Kitu Viduramžiais: nuo Ibn Fadlano kelionių aprašymų iki Michaelio Crichton o mokslinės fantastikos Kai MIKKONEN The Immediacy of Reading Novels. Travel Fact and Fiction in André Gide s Central Africa Skaitymo betarpiškumas: Centrinė Afrika André Gide o kūryboje faktai ir grožinė literatūra Maija BURIMA Travel Narratives in Latvian Literature of the Early XXI st Century Kelionės pasakojimai XXI amžiaus pradžios latvių literatūroje Sigutė RADZEVČIENĖ Travels of Lithuanians from Scandinavia: Searching for The Other Lietuvių kelionės iš Skandinavijos: Kito beieškant

8 Anneli KÕVAMEES Border State Traveller in Europe Pasienio valstybės keliautojas Europoje Vietoj išvadų / By Way of Conclusion Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė The Achievements of this Congress will be Measured by Time Contribution de Karl ZIEGER Round Table Discussion / Table Ronde finale...441

9 ĮVADAS Foreword Kultūros žemėlapio pokyčiai nauji klausimai komparatyvistikai Akivaizdu, kad išsiplėtus Europos Sąjungai, kinta ir bendroji Europos kultūros, ir atskirų nacionalinių literatūrų tapatybių samprata, literatūroje intensyviau aptariami kintantys geografiniai centro ir periferijos santykiai, o gausioje kelionių literatūroje iš naujo apmąstomos nepažįstamųjų iš Rytų Europos pakraščio sugrįžimo į bendruosius Europos namus problemos. Šie konkretūs susivienijusios Europos pokyčiai skatina plėtoti lyginamuosius literatūros tyrinėjimus: tampa įdomu ir būtina nagrinėti vienos šalies kultūros įvaizdį kitos (ar kitų) kultūros kontekste, tirti tų įvaizdžių kaitą laike bei erdvėje. Tokiems tyrimams svarbios įvairios kultūrų dialogų formos, suaktyvintos išaugusios migracijos ir globalizacijos. Suintensyvėję Savo ir Svetimo kultūroje susitikimai gilina ir keičia individo, literatūros, kultūros tapatybės sampratą, neatsiejamą nuo kalbinės tapatybės problemos. Tokioms temoms ir problemoms skirtas naujas Acta comparativa leidinio numeris. Jame iškeltus klausimus svarsto Lietuvos lyginamosios asociacijos nariai, pasikvietę kolegas iš Europos lyginamųjų literatūros studijų tinklo asociacijos (REELC-ENCLS), žinomi komparatyvistikos profesoriai ir jauni mokslininkai, siekiama suaktyvinti skirtingų kartų ir kultūrų dialogą. Pirmoji leidinio dalis Europos kultūrinio žemėlapio pokyčiai skirta bendrosioms Europos kultūros kaitos problemoms. Norint suprasti, ką reiškia Kitas šiandienos kultūroje, dera kreiptis į istoriją. Prancūzų komparatyvistas profesorius Alainas Montandonas primena XIX amžiaus techninio progreso atneštas naujoves. Anot jo, XIX a. naują erdvės percepcijos posūkį nulėmė ne tik miestuose įvestas elektrinis apšvietimas, pavertęs natūralų nakties peizažą dekoracija, bet ir tuo metu prasidėjusios kelionės geležinkeliu, nes greitis keitė peizažą, paversdamas jį labiau vienodu bei banaliu, kai lekiama pro šalį nieko neįsidėmint. XIX a. viduryje Théophile Gautier teigė, jog tada, kai Europoje bus sukurtas geležinkelių tinklas ir galėsime nuvykti visur, kur norėsime, nebebus į ką žiūrėti, nes nusitrins ir dings visos kultūrų skirtybės, keistumas, originalumas, skatinantys žmogų keliauti. Jis apgailestavo, kad Europa jau ima rengtis ir gyventi vienodai,

10 ĮVADAS 10 o tai reiškia, kad greitai visi ims jaustis tarsi gyvenantys vienoje šalyje. Europeizacijos terminas atsirado jau 1806 metais de Ligne raštuose, o poetas romantikas Gautier numatė kultūros MacDonaldizaciją, kuri reiškia, kad technikos progresas pakeis žmogaus ir erdvės santykius, panaikins papročių ir kultūros tradicijų įvairovę. Montandono nuomone, šiandien, praslinkus dviems amžiams, ši techninio progreso sukelta kultūrų niveliacijos grėsmė, nurodyta XIX a. prancūzų ir kitų Europos rašytojų kūryboje, tampa dar aktualesnė. Genovaitės Dručkutės (Vilniaus universitetas) straipsnyje analizuojama lietuvių kilmės prancūzų simbolisto Oscaro Miloszo politinė ir kultūrinė Europos vizija, kuria jis siekė nurodyti Lietuvos vietą ir vaidmenį Europoje po Pirmojo pasaulinio karo. Jo Europos projekte Lietuvai, dar nesugadintai civilizacijos bei techninio progreso ir išsaugojusiai Vakaruose jau prarastas amžinąsias dvasines vertybes, buvo skirtas ypatingai svarbus vaidmuo. Straipsnyje daroma išvada, kad Miloszo publicistikoje ir eseistikoje išplėtotas naujosios pokarinės Europos projektas liko tik įspūdinga vizija, kuri nebuvo suprasta ir neturėjo jokių realių pasekmių. Profesorius iš Vokietijos Manfredas Schmelingas, pristatydamas Europos sampratą trijų rašytojų Thomas o Manno, André Gide o ir Hanso- Magnus Enzensbergerio knygose, nurodo, kad visi jie priešinosi Europos literatūrų suvienodėjimo tendencijoms. Nors visi trys kultūros progresą suvokė kaip dialektinį vyksmą, kurį skatina individualumo, tautiškumo ir tarptautiškumo jungtis, Mannas ir Gide as reiškė idealistinę humanistinę Europos viziją ir gynė vieningos Europos idėją, o Enzenbergeris siūlo didesnį dėmesį atkreipti į globalizacijos keliamus pavojus, jausdamas nostalgiją prarastajai senajai Europai, pasižymėjusiai tradicijų ir kultūrų įvairove. Jüri Talvetas (Tartu universitetas) taip pat svarsto Europos humanizmo problemą, aptardamas jo istorinę raidą, tikslindamas jo koncepciją. Visiems yra gerai žinoma, kad humanizmas prasidėjo XIV a. Italijoje, iškėlus žmogaus proto, mokslo ir pažangos idėjas, o Apšvietos amžiuje ir XIX a. amžiaus idealistinėse vokiečių filosofijose buvo susietas su transcendentaliniu Aš, kaip pagrindiniu pažinimo šaltiniu. Bet turėtume atkreipti dėmesį, kad Europos humanistinėje kultūroje, be protingojo subjekto galios ir tapatumo problemos, buvo formuojama ir jam priešingo silpnojo ir svetimo Kito suvokimo problema (Erasmuso, Thomas More o, Rabelais o, Montaigne o, Cervantes o, Shakespeare o, Quevedo, Lope de Vegos, Tirso de Molinos, Calderóno, Herderio, Schlegelio, Nova-

11 Foreword lio, Goethe s knygose). Humanistinėje kūryboje įsitvirtinusio pokalbio su Kitu reikšmė yra naujai permąstyta Jurijaus Lotmano semiosferos teorijoje. Vytautas Martinkus (Vilniaus pedagoginis universitetas) svarsto klasikinės aksiologijos šiuolaikinėje Europos literatūroje transformacijos problemas. Autorius kelia klausimus, kaip suderinti nuomonių toleranciją, pliuralizmą ir reliatyvizmą su nenykstančiu poreikiu vertinti literatūrinę kūrybą neprarandant vertybinės orientacijos. Jis tai vaizdingai palygina su poreikiu išeiti iš postmodernizmo sukurto aksiologinio labirinto. Remdamasis prancūzų, rusų ir lietuvių romanų pavyzdžiais, išsilaisvinimą iš labirinto Martinkus sieja su žmogaus gebėjimu susikurti individualią vertybių sistemą ir ją išreikšti per praktinę ir kūrybinę veiklą. Sofijos universiteto profesorė Roumiana L. Stantcheva kelia aktualų klausimą apie periferinių Europos literatūrų galimybes aktyviau dalyvauti bendrame kultūros procese. Ji teigia, kad nors šiuo metu išleista daug gerų lyginamosios literatūros veikalų, juose pateiktoje faktografijoje esančios didžiulės spragos paverčia niekais gerus autorių norus. Ypač nedaug informacijos pateikiama apie Centrinės ir Pietryčių Europos, Skandinavijos ir Baltijos kraštų literatūras. Pavyzdžiui, paskutinis Lietuvą Béatrice Didié veikale pristatantis faktas Juozo Baltušio romanas Sakmė apie Juzą (1979). Apskritai bulgarų, rumunų, lietuvių ir dar daugelio kitų kraštų literatūros tai baltos dėmės Europos literatūros žemėlapyje, nearti dirvonai lyginamosios literatūros laukuose. Todėl Stantcheva siūlo naujus tyrimų kelius ir savo mintis iliustruoja konkrečia kūrinių analize: lygina folklorą imituojančius bulgaro Konstantino Pavlovo, rumuno Marino Sorescu, prancūzo Jacques Prévert o ir lietuvio Marcelijaus Martinaičio eilėraščius, išryškindama juose žaidimą su tekstu, slepiantį socialinį protestą. Tokia analizė leidžia autorei padaryti išvadą apie totalitarinių visuomenių poezijoje išplitusį travesti žanrą. Dearbhla McGrath (Dublino universitetas) domisi daugelį amžių moterų kuriamu ir puoselėjamu pasakų žanru, kaip parankia ardomąja priemone, leidžiančia iškelti uždraustus visuomeninius klausimus, iš kurių vieni svarbiausių yra lyties ir seksualumo. Pasak autorės, Europos rašytojos šį literatūros žanrą puikiai išnaudojo, kad parodytų, kokie lyčių santykiai susiklostę mūsų visuomenėje ir kaip jie keitėsi, ypač kai tradicinės pasakos imtos moderniai perpasakoti. Straipsnyje tiriami anglės Angelos Carter, prancūzės Marie Darrieussecq ir airės Emmos Donoghue modernūs pasakų perpasakojimai. Atliekant šių rašytojų kūrybos socialinę ir lyginamąją 11

12 ĮVADAS 12 analizę, siekiama prisibrauti prie pasakų giliojo turinio sluoksnio ir išsiaiškinti, kaip Europoje keitėsi požiūris į lyčių santykius. Pirmasis skyrius yra baigiamas Alešo Vaupotičio (Liublijanos dizaino akademija) straipsniu, kuris skirtas naujiems kultūros archyvams ir naujųjų medijų technologijoms bei literatūrai aptarti. Didžiausią leidinio skyrių Tapatybės retorika sudaro straipsniai skirti tautinės ir kultūrinės tapatybės problemai. Farouko Y Seifo ir Raios Zaimovos straipsniuose analizuojama tautinio tapatumo dinamika, neatskiriama nuo intensyvaus tarpkultūrinio bendravimo. Faroukas Y. Seif as (Sietlo Antioch Universitetas, JAV) tautinio tapatumo kaitos problemą siūlo susieti ne su įprasta Savo ir Svetimo priešprieša, o labiau įsigilinti į paradoksalų savęs pažinimą per kitą ir su kitu. Toks tautinio tapatumo suvokimas, kai sava ir svetima jau netraktuojamos kaip absoliučios skirtybės, padeda išvengti ydų ir problemų, kurias sukelia etnocentrizmas ir tautinio išskirtinumo ideologija. Paradoksinio tautinio tapatumo pripažinimas padeda suvokti, kad žmogui yra lemta gyventi nuolatiniuose skirtingų kultūrų prieštaravimuose, kurie skatina jo kūrybiškumo galią. Svarbiausia straipsnio išvada yra ta, kad tautinio savitumo išsaugojimas yra neįsivaizduojamas be jo nuolatinio konstravimo ir atnaujinimo. Panašias mintis tęsia Raïa Zaïmova (Balkanų studijų institutas, Bulgarija) pastebėdama, jog XIX amžiuje tautinė tapatybė Bulgarijoje ir Rumunijoje formavosi Vakarų Europos pavyzdžiu. Tautinę savivoką Pietryčių Balkanuose žadino tai, kad žymusis prancūzų poetas Pierre as de Ronsard as yra kilęs iš jų krašto; o ginčas dėl jo tautinės tapatybės privertė iš naujo permąstyti vengrų, čekų, rumunų ir bulgarų tautinio tapatumo problemas. Autorės teigimu, Kito kaip Svetimo įvaizdis pagrįstas veidrodiniu principu, todėl paribio literatūrų tautiškumo savivoka turi grįžtamąjį poveikį ir Vakarų didžiosioms kultūroms. Anneli Mihkelev (Estijos mokslų akademija) ir Benedikts Kalnačs o (Latvijos universitetas) straipsniuose ieškoma genetinių kultūros tapatumo šaknų ir šaltinių. Mikhelev, remdamasi Bachtinu, tiria mitinio chronotopo, kaip tautinio tapatumo išraiškos, savybes, lygindama tris epus (anglosaksų Beovulfas (Boewulf), estų Kalevo sūnus (Kalevipoeg) ir latvių Lačplėsis (Lāčplēsis). Kalnačs as lyginimo analizei pasirinkęs dvi XX a. pr. dramas (latvių rašytojo Rainio Juozapas ir jo broliai ir estų rašytojo A. H. Tammsaarės Judita) aiškinasi, kaip juose panaudoti Biblijos, folkloro ir tautos išsivadavimo iš carinės Rusijos okupacijos istoriniai motyvai padeda sukurti personažų individualybes, kurioms būdingas vidinis

13 Foreword konfliktiškumas, atsirandantis aktualizuojant tradicines vertybes ir elgesio normas. Kiti trys skyriaus straipsniai yra skirti lietuvių literatūrai ir jos tautinio tapatumo problemoms. Viktorija Daujotytė (Vilniaus universitetas) straipsnyje apmąsto lietuvių poetinio gamtovaizdžio tradiciją, siūlydama pažvelgti į ją iš modernaus poeto Sigito Gedos ( ) taško. Taip žvelgiant, atraminiais tautinio gamtovaizdžio tradicijos vardais tampa XIX a. poetai Antanas Strazdas ir Antanas Baranauskas. Teigiama, kad Strazdo gamtovaizdžio dominantė yra laukas, o Baranausko miškas. Tačiau paties Sigito Gedos gamtos poezijoje išskirtinę vietą užima vanduo, save poetas net buvo pavadinęs vandenžmogiu. Lietuvių poetinio gamtovaizdžio tradicijoje veikia skirtingi archetipų ir universalijų deriniai, priklausomi nuo rašytojo pasaulėjautos ir jo poetinės kalbos principų. Nijolė Kašelionienė (Vilniaus pedagoginis universitetas) tautino tapatumo problemą susieja ne tik su dviejų, lietuvių ir prancūzų, kultūrų istorinių ryšių problema, bet ir su imagologijos bei postkolonializmo tyrimų metodologinėmis nuostatomis. Autorė aptaria Paryžiaus įvaizdį lietuvių literatūroje, atskleisdama jo ypatumus ir skirtumus įvairiuose pasirinktuose kūriniuose. Christina Parnell (Erfurto universitetas, Vokietija) straipsnyje pratęsia tautinio tapatumo temą lietuvių literatūroje, savo tyrimo objektu pasirinkdama rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus romaną Žali (2002), kurio pasirodymas sukėlė didžiausius politikų, literatūros kritikų ir šiaip skaitytojų ginčus. Rašytojas pasirinko politiškai labai aktualią temą pokario ( ) lietuvių partizanų ( žaliųjų ) pasipriešinimą rusų okupacinei kariuomenei ( raudoniesiems ). Bet savo romane jis atsisako iki tol buvusio istorijos dualistinio savi/priešai interpretavimo, sukurdamas trečiąją erdvę (Homi K. Bhabha terminas), kurioje vieni su kitais kariaujantys lietuviai, ir rusai suvokiami kaip totalitarizmo aukos. Laura Fernanda Bulger (De Trás-os-Montes e Alto Douro universitetas, Portugalija) straipsnyje analizuojama anglų identiteto problema, pasitelkus tris romanus Virginijos Woolf Tarp veiksmų (Between the Acts (1941)), Iano McEwan o Atpirkimas (Atonement (2001)) ir Kazuo Ishiguro Dienos likučiai (The Remains of the Day (1988)). Autorė parodo, kaip šiuose romanuose vaizduojamas Antrasis pasaulinis karas sugriauna mitą, kad didžiosios anglų imperijos tautinė tapatybė sustiprėja istoriškai kritiškais valstybei momentais, o kolektyvinė pariotiškumo galia prabunda ir save išreiškia pajutusi išorinio priešo pavojų. Straipsnyje problema 13

14 ĮVADAS 14 svarstoma ir plačiau, keliant klausimą, ar angliškumo, kaip globalizacijos reiškinio palydovo, plitimas, nėra tik dar viena išpuoselėto anglų gero tono kaukių, slepianti nesustabdomus tautinio tapatumo dezintegracijos procesus. Brigitte Le Juez (Dublino universitetas) aptaria Kiteros mito, pasakojančio apie graikų meilės deivės Afroditės gimimą Kiteros saloje, interpretacijas literatūroje ir mene, ypatingai išskirdama parnasiečio poeto Théodoro de Banvillio kūrybą, kurioje Kitera buvo pavaizduota kaip Vakarų sumaterialėjusios vsuomenės prarastasis rojus. Nicoleta Călina (Rumunijos universitetas) nagrinėja Alessandro Baricco romaną Novečentas (Novecento), jo teatrinius pastatymus, pristatydama protagonistą kaip nuolat keliaujantį tarp Europos ir Amerikos muziką, mįslingą, tautybės neturintį, bet nuolat savęs ieškantį individą. Beata Waligorska-Olejniczak (Adomo Mickevičiaus universitetas, Poznanė) analizuoja QuentinoTarantino filme Bulvarinis skaitalas panaudotą montažinę techniką, kuri leidžia parodyti, kaip įvairių miestų ervės kartoja viena kitą, kurdamos popkultūrinių vertybių mišinį ir suteikdamos jų gyventojui iliuzinę kultūros tapatybę. Sandra Vlasta (Vienos universitetas) migrantų literatūros ir žiniasklaidos skaitymui pritaiko antropologo Arjuno Appadurai globalios etnoerdvės sąvoką. Globali erdvė nuo įprastos etnocentrinės skiriasi tuo, kad nėra tvirčiau susieta su rašytojo kilmės vieta, o susidaro iš įvairiausių vietų, panašiai kaip laikraščio informaciniai tekstai, ir turi tendenciją kartu su migracija plėstis. Ji taikoma tiems autoriams, kurie liaujasi rašę gimtąja kalba ir yra pirmos, antros arba trečios kartos emigrantai. Globali etnoerdvė, kaip naujo identiteto išraiška, yra tiriama Julijos Rabinowich romane Suskilęs protas (Spaltkopf (2008)), Seher Çakır apsakymų rinkinyje Citrinų tortas penkiasdešimt šeštai moteriai (Zitronenkuchen für die sechsundfünfzigste frau (2009)), Monicos Ali romane Plytų gatvė (Brick Lane (2003)). Komparatyvistika mums gali ir turi padėti įsisąmoninti tai, kad Europos tautinė ir kalbinė įvairovė yra didžiausia jos vertybė. Globalizacijos akivaizdoje turėtume būti dar labiau suinteresuoti kiekvienos tapatybės ir kiekvienos kalbos išsaugojimu. Būtent tokias mintis kelia Fribūro universiteto profesorius Ekkehardas Wolfgangas Bornträgeris. Konkrečiai aptardamas anglų kalbos ekspansijos šiuolaikiniame pasaulyje problemą. Pasitelkęs Airijos bei Indijos kultūros pavyzdžius, Bornträgeris pastebi, kad priešingai bendroms prognozėms pastaraisiais metais jose labai iš-

15 Foreword augo vietinių kalbų prestižas. Autorius abejoja, ar minimos šalys daug laimėjo iš vadinamosios anglofonijos juk šis importas nustelbė vietinius autorius ir išugdė savotišką nepilnavertiškumo kompleksą, kurio emancipuota visuomenė dabar stengiasi nusikratyti. Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes profesorius mini kaip lenkiančias Airiją nacionalinių knygų leidyba ir suteikiančias galimybę saviems, kad ir vidutinio lygio rašytojams, sėkmingai dalyvauti rinkos procesuose. Bornträgeris perspėja, kad jo nelaikytume anglų kalbos priešu, jis tik stengiasi aiškintis naujas lingvistines tendencijas, kurioms įtakos turi modernėjantis socialinis-ekonominis gyvenimas. Trečiasis leidinio skyrius Centro ir periferijos iššūkiai yra skirtas naujam Vakarų ir Rytų ar Pakraščių Europos santykių permąstymui. Jį pradeda Marko Juvano (Slovėnijos mokslų ir menų akademija) konceptualiai svarstomi pokyčiai, kuriuos išgyvena lyginamieji literatūros tyrimai, kai iš Goethes apibrėžtos pasaulio literatūros sampratos, kurioje kosmopolitiškumas buvo derinamas su tautiškumu, pereiname į globalaus pasaulio erdvę, kur dominuoja intertekstualumas ir tarptautinė skaitytojų auditorija, o lyginamosiose studijose silpnėja tautinis aspektas. Juvanas klausia, kaip šiuo metu yra globalizuojama XIX a. iškelta kultūrų tautinio savitumo idėja ir kaip visa tai veikia bei keičia šiuolaikinę komparatyvistiką? Oksanos Weretiuk, Sonjos Stojmenska-Elzeser ir Zandos Gūtmanės straipsniuose kalbama apie paribių literatūras ir jose išnykstančią centro/ periferijos opoziciją. Weretiuk (Žešuvo universitetas, Lenkija) analizuoja Galicijos literatūrą kaip dviejų Ukrainos ir Lenkijos literatūrų paribį. Galicijos istorinis regionas skirtingais laikotarpiais visas ar iš dalies priklausė Kijevo Rusiai, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Lenkijai, Austrijai-Vengrijai, Ukrainos TSR, o dabar yra padalintas tarp Ukrainos ir Lenkijos. Lyginamoji šio regiono lenkų ir ukrainiečių literatūrų analizė parodo, kaip skirtingai atskiros grupės yra suvokia bendruosius regiono politinius ir kultūrinius reiškinius, kaip tai yra susiję su skirtingomis kalbomis, religijomis, tautinėmis tradicijomis ir kultūriniu kanonou. Šio regiono skirtingas literatūras galima traktuoti kaip to paties regiono skirtingus pakraščius, puoselėjančius savas vertybes ir savus kultūrinius centrus (Lvovas ir Krokuva). Tačiau nepaisant didelių kultūrinių priešpriešų, esama ir kultūrinių mainų bei bendravimo momentų, kurie taip pat nusako šio paribio kultūros savitumą. Elzeser (Makedonijos literatūros institutas) tyrimo objektu pasirinko šiuolaikinio Makedonijos rašytojo Kica B. Kolbe romaną Sniegas Kasablankoje, kuriame kalbama apie Skopję, pateikiamas 15

16 ĮVADAS 16 naujas demitologizuotas požiūris į šio miesto praeitį ir šiuolaikines jo erdves. Svarstoma, ar Makedonijos rašytojų vaizduojamas Skopjės miestas laikytinas vienu Europos kultūros centru, ar jo periferiniu variantu. Gūtmanė (Liepojos universitetas, Latvija) tiria ne geografinį, o istorinį kultūrų paribį, kada Baltijos šalys ėmė vaduotis iš sovietinio politinio režimo ir tapo naujomis posovietinėmis demokratinėmis visuomenėmis. Kaip šis istorinis virsmas buvo suvoktas ir išsakytas tuo metu rašytuose lietuvių rašytojo Ričardo Gavelio romane Vilniaus pokeris (1989), latvių rašytojo Aivaro Tarvido Sienos pažeidėjas (Robežpārkāpējs (1990)) ir estų rašytojo Tõnu Õnnepalu (slapyvardis Emil Tode) Pasienio valstybė (Piiririik (1993))? Tai klausimas, į kurį straipsnyje yra ieškoma atsakymo. Nors visų trijų romanų protagonistai yra panašūs į Bildungsromanų maištaujantį prieš savo aplinką herojų, tačiau tyrėja renkasi postkolonijinį interpretavimo aspektą, nes jis geriausiai leidžia parodyti, kaip buvo kolonizuotas žmonių protas ir sugriauta okupuotų šalių kultūra. Visų trijų romanų protagonistai siekia išeiti iš fizinių ir psichinių kolonizuoto žmogaus ribų, bet jiems tai nepavyksta. Todėl jie apibūdinami kaip paribio situacijos figūros. Romanų analizė parodo, kad lengviau yra paskelbti tautos politinę nepriklausomybę nei išlaisvinti pavergtą žmogaus mąstymą. Tbilisio universiteto dėstytojos Nana Gaprindashvili ir Nino Tsereteli pateikia istorinę gruzinų ir lietuvių literatūrinių ryšių analizę, pabrėždamos, kad, nepaisant cenzūros suvaržymų, jie buvo intensyviausi sovietmečio periodu. Ninos Bochkarevos (Valstybinis Permės universitetas, Rusija) straipsnyje Vasilijus Kamenskis ir Aubrey is Beardsley is: vulgarioji Rusija versus rafinuota Britanija, atliekama dviejų menininkų kūrybos lyginamoji analizė, ieškant jų panašumų ir skirtumų. Kamenskio ir Beardsley io kūrybą vienija vadinamoji žodžių muzikos vizualioji grafika, atsirandanti iš jų knygų iliustracijų, grafikos ir literatūros sukurto vientisumo. Taip pat juos sieja panaši gyvenimo teatralizavimo idėja ir naujos kūrybos aktyvus propagavimas. O jų didžiausi skirtumai išaiškėja suvokiant menininką Beardsley io romano Kalvos papėdėje (Under the Hill) protagonisto minezingeriu Tannhäuserio išrankaus skonio kūryba atstovauja Wagnerio ir Nietzshes dionisinei tradicijai, o Kamenskio romano Stenka Razinas protagonistas kovingasis dainininkas Stenka Razinas yra išaugęs iš rusų folklorinės tradicijos ir iš futurizmo estetikos. Rolandas Lysellis (Stokholmo universitetas), remdamasis švedų rašytojo Stigo Dagermano straipsnių rinkiniu Vokiškas ruduo (Tysk höst,

17 Foreword (1947)), aptaria penktojo dešimtmečio švedų kartos, kuri vadinama moderniosios literatūros viršūne (Fyrtitalisterna), santykį su karą pralaimėjusia Vokietija. Savo knygoje Dagermanas sukritikavo visas dabartinės Vokietijos politines partijas, išskyrus kelias nedideles karo metu veikusias antifašistines grupeles, ir dar kartą patvirtino nuomonę, kad anarchistinis sindikalizmas skeptiškai vertino valstybiškumą. Jis išreiškė penktajam dešimtmečiui būdingą metafizinį skepticizmą, kai nepajėgiantis suvokti savo tikrovės žmogus, paniekintos aukos kerštą ir nuolatinius kentėjimus Dagermano priklausomybę savajai kartai paliudija rašymo stiliaus ypatumai paradoksalumai, meistriškos metaforos bei intertekstualinės nuorodos. Aušros Jurgutienės (Vilniaus pedagoginis universitetas) straipsnyje keliama mintis, kad pastaruoju laiku augant globalizacijai, plečiantis Europos sąjungai ir stiprėjant nacionalinių literatūrų metanaratyvų kritikai, vis aktualesne tampa regioninė literatūros istorijų modeliavimo bei tyrimo tendencija. Įvairiai profiliuojamos regioninės atminties žadinimas gali būti motyvuotas tik šiandieninės literatūros interpretatorių savimonės ypatumais. Šalia tradicinio tautinės kultūros tapatumo, daugeliui vis labiau tampa patrauklesnė jį savaip papildanti, performuojanti ir komplikuojanti regioninės kultūros tyrimo perspektyva, kuri autorės iliustruojama naujausiais pavyzdžiais. Paskutinysis, ketvirtasis leidinio skyrius yra skirtas kelionių literatūros interpretacijoms. Pirmieji jo straipsniai primena seniausius kelionių aprašymus ir aiškina jų santykį su šiuolaikine literatūra. Maria Teresa Nascimento (Da Madeira universitetas, Portugalija) atidžiai analizuoja pranciškono Pantaleão de Aveiro piligriminės kelionės į Šventąją žemę užrašus. O Francesco Giusti (SUM - La Sapienza Romos universitetas) tiria, kaip Michaelio Crichtono romane Negyvėlių ėdikai (Eaters of the Dead (1997)) buvo perrašyta poema Beovulfas (Beowulf), ją papildant Ibn Fadlan o kelionės po Bulgariją užrašais ir naujai perinterpretuojant tradicinius personažus bei motyvus. Kai Mikkonen (Helsinkio universitetas) analizuoja André Gide o kelionių knygas Voyage au Congo ir Le retour du Tchad kvestionuodamas tyrėjų nuomonę, kad tai buvo rašytojo bėgimas nuo romano žanro. Straipsnyje lyginant kelionių literatūros ir romanų žanrus prieinama prie nuomonės, kad Gide o kelionių knygose labai daug yra grožinės literatūros ir romano požymių ir kad unikali fakto ir fikcijos jungtis būtent ir sudaro jų savitumą. Paskutiniai trys šio skyriaus straipsniai aptaria Baltijos šalių keliautojo tipažą ir jo kelionių patirtį. Sigutė Radzevičienė (Vilniaus pedagoginis 17

18 ĮVADAS universitetas) tiria, kaip lietuvių rašytojus, išvykusius gyventi į Skandinaviją, paveikė šio krašto kultūra ir kaip keitėsi jų tautinė tapatybė. Anneli Kõvamees (Talino universitetas) pristato XX a. estų kelionių į Italiją tyrimą. Teoriniu pagrindu pasirinkdama imagologiją, ji aiškinasi, kaip kelionių literatūroje buvo sukurtas italų tautos įvaizdis ir kas nulėmė skirtingus jo variantus. Lygindama ikitarybinę ir tarybinę estų kelionių literatūrą, autorė parodo, kaip ji buvo paveikta skirtingos ideologijos: pirmieji estų keliautojai Italiją vertino kaip Vakarų katalikiškos kultūros centrą, sukaupusį svarbiausius kultūrinio paveldo lobius, o tarybinis keliautojas, nusiteikęs kritiškai buržuazinės kultūros atžvilgiu ir ją matantis iš Maskvos suponuoto galios centro, Italijos kultūrą vertino kaip periferinę ir menkavertę kapitalizmo išraišką. Maija Burima, apibrėždama kelionių literatūros žanrą, akcentuoja tai, kad joje, be įvairiausių aplankytų geografinių vietų ir įvairiausių sutiktų žmonių aprašymų, kuriamas mentalinis žemėlapis. Šiuo aspektu ji ir pristato naujausias latvių kelionių knygas. Leidinio straipsniai, tęsiantys komparatyvistinio tyrimo tradiciją, įvairiais teminiais pjūviais interpretuoja labai įvairią Europos literatūrą nuo Pantaleão de Aveiro piligriminių kelionių iki naujausių migrantų Julijos Rabinowich ar Seher Çakır knygų, kuriose atrandama naujos globalios etnoerdvės požymių. Leidinyje išryškintas ir aptartas Europos literatūros polifoniškumas yra vienas iš svarbiausių jo privalumų. Be to, daugelyje probleminių straipsnių kritiškai svarstoma ir klausiama, kaip globalizacijos sąlygomis keičiasi literatūroje tautinio ir kultūrinio tapatumo samprata ir kaip tai veikia lyginamosios literatūros studijų objektą, kurį Goethe apibrėžė kaip Weltliteratur (derinančią tautiškumo įvairovę su tarptautiškumo vienybe). Straipsniuose užgriebta labai svarbių problemų, rodančių tyrėjų pastangas ne tik įvairiomis metodologinėmis priemonėmis atidžiai įsižiūrėti į šiuolaikinę literatūrinės kultūros kaitą, bet ir bandyti brėžti jos lyginamųjų tyrimų ateities projekcijas. Aušra Jurgutienė 18

19 I. THE CHANGING CULTURAL MAP OF EUROPE EUROPOS KULTŪRINIO ŽEMĖLAPIO POKYČIAI Progrès techniques et métamorphoses des espaces européens au XIXe siècle Alain MONTANDON CELIS, MSH Clermont-Ferrand, France Techninis progresas ir Europos erdvių metamorfozės XIX amžiuje Résumé L article s attache à deux aspects particuliers concernant les métamorphoses de l espace en Europe au cours du XIXe siècle: celui de l espace urbain nocturne sous l empire des nouvelles techniques d éclairage, ensuite la conscience de la globalisation des espaces culturels qui est en train de naître à l exemple de Théophile Gautier qui en attrribue la cause au développement des moyens de communication. Mots-clefs: l espace, Europe, XIXe siècle, métamorphoses, ville, technologies, globalisation. Je voudrais m attacher à deux aspects particuliers concernant les métamorphoses de l espace en Europe au cours du XIXe siècle. Tout d abord à ce qu on pourrait appeler l espace nocturne, car nous assistons à une transformation radicale de l espace urbain des grandes villes sous l empire des nouvelles techniques d éclairage, ensuite en prenant un écrivain qui me semble particulièrement perspicace en la matière, montrer comment une conscience de la globalisation des espaces culturels est en train de naître. Sans doute l Europe connaît-elle depuis longtemps des régions et des continents autres. Voltaire vantait le commerce développé entre les nations (ce que Rousseau critiquait avec vigueur, considérant qu il n était pas besoin d aller chercher aux antipodes des denrées exotiques inutiles auxquelles on devait préférer les produits locaux, une critique que notre 19

20 I. THE CHANGING CULTURAL MAP OF EUROPE ministre de l écologie reprend sous une autre forme en critiquant la mode des cerises en hiver et autres fruits ou légumes mangés hors saison car venus de lointains pays). Mais la conscience de ce commerce se fondait pour Voltaire sur la différence des pays et des cultures, sur une diversité fondamentale que l exotisme comme tel cultivera encore au XIXe siècle et dans la première moitié du XXe. Cependant Théophile Gautier, qui nous servira d exemple, avait dès le milieu du XIXe siècle une nette conscience des transformations amenées par les progrès techniques au point que l on peut parler chez lui d une lucide pensée concernant ce qu on peut appeler anachroniquement, mais justement, la globalisation qui est pour lui synonyme du nivellement des cultures, de l uniformisation des mœurs et de la pensée. La notion de progrès est d ailleurs critiquée par Gautier à de fort nombreuses reprises: Tout ce qui était véritablement utile à l homme a été inventé dès le commencement du monde. Ceux qui sont venus après se sont renversé l imagination pour trouver quelque chose de nouveau : on a fait autrement, mais on n a pas mieux fait. Changer n est pas progresser, il s en faut de beaucoup ; il n est pas encore prouvé que les bateaux à vapeur l emportent sur les vaisseaux à voile, et les chemins de fer, avec leur machine locomotive, sur les routes ordinaires et les voitures traînées par des chevaux; et je crois qu au bout du compte, on finira par en revenir aux anciennes méthodes, qui sont toujours les meilleures. 1 Cette vision conservatrice, nous allons le voir, est la conséquence de la menace que fait peser paradoxalement sur la culture le développement des communications. Il n est nul besoin de rappeler le développement des réseaux qui tissent des toiles d araignées non seulement en Europe, mais également avec le reste du monde. La télégraphie électrique se développa énormément dans toute l Europe dès le milieu du siècle qui vit également la pose de cables sous-marins entre la France et l Angleterre en 1851 et entre l Europe et l Amérique en Je voudrais évoquer tout d abord ce que les progrès considérables dans les techniques d éclairage apportent à la perception de l espace, suivant en cela la perspective d une sociologie qui s attache aux circonstances matérielles de la création littéraire, ce que Claude Pichois avait bien entrevu dans son ancien ouvrage Vitesse et vision du monde 2. De même que la vitesse des voyages n avait guère variée depuis trois mille ans 3, la luminosité des sources d éclairage n avait guère fait de progrès depuis l antiquité jusqu au milieu du XVIIIe siècle où la perception 20